Kai kalbame apie aukščiausio lygio vadovus, dažnai manome, kad jie jau žino viską, ko reikia. Vis dėlto sparčiai besikeičiančiame pasaulyje net ir ilgą patirtį sukaupę lyderiai pripažįsta – norint neatsilikti, mokytis tenka nuolat. Būtent tai savo pavyzdžiu įrodo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) vadovė Edita Janušienė, nusprendusi po daugelio metų pertraukos vėl trumpam kibti į studijas.
„Sakyti, kad jau viską žinai – pavojinga. Žinios dinamiškoje aplinkoje greitai sensta, o viešajame sektoriuje sprendimus nuolat lemia pokyčiai: technologiniai, instituciniai, visuomeniniai. Jei vadovas nesimoko, jis pats tampa stabdžiu organizacijai“, – sako E. Janušienė.
Žinių bagažo nebepakako
E. Janušienė VMI vadovauja nuo 2017 metų, o finansų ir viešojo valdymo srityje dirba nuo 1990-ųjų pabaigos – yra ėjusi vadovaujančias pareigas Lietuvos banke, dirbusi vidaus ir išorės audito srityse, ilgus metus veikė įvairiuose VMI padaliniuose. Atrodytų, sukaupta patirtis ir žinių bagažas milžiniški, vis dėlto pati Edita pripažįsta, kad vadovo kėdė nėra stebuklinga – atsisėdus į ją, žinios savaime neatsiranda, o ir jas būtina vis laikas nuo laiko atnaujinti.
„Kai pereini iš eksperto pozicijos į vadovo rolę, greitai pajunti, kad nebeužtenka tik žinoti savo sritį. Vadovavimas – apie žmones, procesus, kultūrą, o tai reikalauja visai kitų įgūdžių ir jie, kaip raumenys, jei nejudinami – silpsta. Todėl vadovavimas man visada buvo susijęs su nuolatiniu reflektavimu: ar tai, ką darau, vis dar veikia?“ – dalijasi VMI vadovė.
Vos kilus minčiai, kad norėtų pagilinti savo, kaip vadovės, kompetencijas, E. Janušienė sulaukė netikėtos galimybės – sužinojo apie ISM universiteto inicijuotą projektą „STEP UP“. Šis projektas skirta viešojo, valstybinio ir NVO sektoriaus vadovams, norintiems studijuoti ISM vadovų magistrantūroje ir siekiantiems gilinti žinias strategijos, finansų, projektų valdymo, skaitmeninės transformacijos, lyderystės ir kt. srityse. Nors E. Janušienė planavo dalyvauti tik viename modulyje, procesas įtraukė kur kas labiau, nei tikėjosi. Šių metų vasarį ji apgynė magistro darbą ISM vadovų magistrantūros (MM) studijų programoje.
„Pasirinkau organizacijos atsparumo modulį, nes visada domėjausi, kaip organizacijos išlaiko kryptį spaudimo metu. Pamaniau, pabūsiu viename modulyje, patobulėsiu šioje srityje ir pakaks. Bet įvyko kas kita: pradėjau jausti, kad ne šiaip klausausi įžvalgų, aš įgyju realius įrankius ir juos pradedu naudoti savo darbo realybėje, taip vienas modulis išaugo į visas trijų modulių studijas, kuriose domėjausi ir apie taikomąją organizacijos psichologiją, ir apie vadovo retoriką bei komunikaciją“, – pasakoja E. Janušienė.
Žinios virto pokyčiais darbe
Nors derinti intensyvų darbą ir studijas nebuvo lengva, E. Janušienė primena dažnai girdimą taisyklę – kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Pasak pašnekovės, studijų metu svarbiausia jai tapo ne tik įgytos žinios, bet ir užmegzti ryšiai su bendraminčiais.
„Pirmiausia nustebino, kiek daug skirtingų vadovų susiduria su tais pačiais klausimais: ką daryti, kai komanda nustoja girdėti? Kaip išlaikyti aiškumą krizėje? Kaip neprarasti savęs, kai nuovargis ima viršų? Ir visa tai vyko labai paprastai, niekas nevaidino, niekas nebandė atrodyti stipresnis ir gudresnis. Pastebėjau, kad besidalijant patirtimis atsirado ramybės ir lengvumo jausmas. Supratau, kad nesu viena su savo, kaip vadovo, problemomis, o kai tai pajunti, lengviau atsirinkti, ką verta keisti, o ką priimti kaip proceso dalį“, – teigia Edita.
Toks bendrumo jausmas, anot Editos, neapsiribojo vien emociniu saugumu – jis virto ir konkrečiais pokyčiais jos organizacijoje. Pasak jos, studijų metu ypatingai svarbu tapo tai, kad dalyviai galėjo analizuoti realius organizacijų pavyzdžius, aptarti iššūkius su kitais vadovais ir gauti profesionalų grįžtamąjį ryšį. Kiekvienas semestras turėjo aiškią teminę kryptį, o tiriamieji darbai buvo tiesiogiai susieti su vadovės veiklos sritimi – tai leido iš karto pritaikyti gautas įžvalgas darbinėje praktikoje.
„Problemas ir klausimus, kuriuos tuo metu turėjau darbe, atsinešdavau į paskaitas ar diskusijas. Su kitais vadovais dalindavomės patirtimis, ieškodavome sprendimų, lygindavome požiūrius. Kartais išgirsdavau visiškai kitokį požiūrį į tą pačią situaciją, o tai išjudindavo mano mąstymą, leisdavo pamatyti savo organizaciją ir joje vykstančius procesus naujai – lyg iš „balkonėlio“. Toks studijų procesas leido ne tik įgyti žinias, bet ir nuolat tikrinti, kaip jos dera su mano kasdieniais veiksmais. Suvokiau, kad kai kurie mano, kaip vadovės, sprendimai organizacijoje rėmėsi inercija – tuo, kas įprasta, bet ne būtinai veiksminga. Tada ir prasidėjo tikrieji pokyčiai, – pasakoja E. Janušienė ir priduria, kad net magistrinis darbas, nors dažnai laikomas labiau teoriniu, jai padėjo atrasti naudingų įžvalgų, pritaikomų kasdienėje veikloje. – Rašiau tokį magistro darbą, koks man buvo aktualus buvo mano pačios darbovietėje. Gilinausi į tai, kokia vadovų komunikacija didina darbuotojų įsitraukimą VMI. Tai man išties suteikė reikšmingų įžvalgų.“
Diplomu patirtis nesibaigė
Tiesa, E. Janušienė tikina, mokymasis įgytu diplomu nesibaigė, o ir ryšys su studijų bendruomene išliko iki šiol.
„Kartais atrodo, kad studijos baigėsi tik formaliai. Būna, kad kas nors iš kartu studijavusių parašo: „Žiūrėkit, man įvyko toks atvejis, ką galvojate?“ Ir viskas užsiveda savaime: vienas pasidalina, kaip sprendė tokią problemą pas save, kitas pasiūlo visai kitą kampą, trečias tiesiog užduoda klausimą, kuris priverčia pažvelgti giliau. Dalijamės ne tik idėjomis ar gerais pavyzdžiais, kalbamės ir apie tai, kas neveikė, o tame turbūt yra daugiausia vertės. Tokiose situacijose atsiranda sprendimai, kurių vienas nebūtum radęs“, – dalijasi vadovė.
Paklausta, kaip ši patirtis pakeitė jos požiūrį į tolesnes studijas, Edita šypsosi – nėra linkusi kartoti skambių frazių apie būtinybę kiekvienam žmogui mokytis visą gyvenimą. Tačiau ši patirtis jai dar kartą priminė vieną paprastą, bet esminį dalyką: organizacijos auga tik tada, kai auga žmonės jų viduje, o ypač jų vadovai.
„Man mokymasis yra būdas išlaikyti gyvumą ir atsakomybę. Aš labai aiškiai jaučiu: jeigu noriu, kad augtų žmonės mano komandoje, turiu judėti ir pati, kitaip pradedu daryti viską iš įpročio, neieškau naujų sprendimų ir požiūrių. Jeigu nustosiu keistis aš, labai greitai nustos keistis visa organizacija. O to sau negaliu leisti“, – įsitikinusi E. Janušienė.
