Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu jaunus žmones sakant maždaug tą patį: „Dar nežinau“, „žiūrėsiu, kaip bus“, „nesinori savęs per daug spausti“. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba visai suprantamai. Juk 17-os ar 18-os metų tikrai nereikia turėti viso gyvenimo plano. Nereikia tiksliai žinoti, kuo būsi po dešimties metų, kiek uždirbsi ar kur gyvensi.
Bet čia slypi viena pavojinga riba. Viena yra neturėti visų atsakymų. Visai kas kita – iš viso nebandyti jų ieškoti.
Plaukti pasroviui lengva. Tik problema ta, kad pasroviui retai nuplauki ten, kur iš tikrųjų nori. Jei pats nesirenki krypties, ją už tave gana greitai parenka aplinkybės, aplinka, kitų žmonių lūkesčiai arba paprasčiausias patogumas. O patogumas, kaip taisyklė, neaugina.
Man atrodo, kad šiandien jaunam žmogui viena blogiausių strategijų yra ne klaida, ne nesėkmė ir ne neteisingas pirmas pasirinkimas. Blogiausia strategija yra gyventi taip, tarsi svarbiausius sprendimus dar visada bus galima atidėti. Tarsi karjera prasidės kažkada vėliau. Tarsi kryptis susiformuos savaime. Tarsi vieną dieną tiesiog ateis aiškumas.
Dažniausiai jis neateina.
Dažniausiai aiškumas atsiranda ne tada, kai ilgai lauki, o tada, kai pradedi judėti. Kai pabandai. Kai nueini į nepatogų pokalbį. Kai išdrįsti siųsti paraišką ten, kur, atrodo, dar nesi iki galo pasiruošęs. Kai imi daryti daugiau negu minimumą.
Čia ir prasideda pokalbis apie ambiciją. O ambicija Lietuvoje vis dar dažnai suprantama kreivai. Jaunas žmogus, kuris nori daugiau, vis dar neretai rizikuoja būti pavadintas pasipūtusiu, per daug savimi pasitikinčiu arba tiesiog „pasikėlusiu“. Tarsi kuklumas reikštų mažiau norėti. Tarsi būtų saugiau save truputį sumažinti, kad neišsiskirtum.
Man atrodo priešingai. Ambicija nėra arogancija. Arogancija yra galvoti, kad tau viskas priklauso, o ambicija – kad niekas nėra garantuota ir viską turi pasiekti darbu.
Kitaip tariant – ambicija yra atsakomybė už savo potencialą. Ji nereiškia, kad esi geresnis už kitus. Ji reiškia, kad nenori iššvaistyti to, ką gali padaryti su savo gyvenimu, gebėjimais ir galimybėmis. Ji reiškia, kad tau rūpi, ką iš savęs sukursi. Tai nėra silpnybė. Tai nėra charakterio trūkumas. Ir tikrai nėra kažkas, ko reikėtų gėdytis.
Problema ne ta, kad jaunimas nori per daug. Mano akimis, didesnė problema ta, kad dalis jaunų žmonių per anksti išmoksta norėti mažiau. Kad tik nebūtų per daug matomi. Kad tik nesukeltų per daug lūkesčių. Kad tik nereikėtų labai rizikuoti. Kad tik netektų nusivilti.
Bet jeigu nori daugiau, teks priimti nelabai patogią taisyklę: dideli tikslai nemėgsta vidutinių pastangų.
Norėti yra svarbu. Nuo noro viskas ir prasideda. Bet vien noro neužtenka. Dideli dalykai įvyksta tada, kai noras virsta darbu. Virsta disciplina. Virsta pasirengimu padaryti truputį daugiau negu reikalauja minimumas. Virsta sprendimu nenuleisti kartelės sau vien todėl, kad taip patogiau.
Ši mintis šiandien nėra labai populiari. Daug patraukliau skamba idėja, kad svarbiausia yra „gerai jaustis“, „nespausti savęs“, „nepersistengti“. Žinoma, niekas nekviečia jaunų žmonių į perdegimą. Niekas nesako, kad gyvenimas turi būti vien tik varžybos. Bet lygiai taip pat nereikėtų apsimetinėti, kad stipri karjera, įdomus gyvenimas ar rimti pasiekimai kažkaip susidėlioja patys.
Nesusideda.
Yra dar viena svarbi pamoka, kurią gyvenimas parodo gana greitai: labai daug reikšmingų dalykų neprasideda tada, kai jautiesi visiškai pasiruošęs. Jie prasideda tada, kai dar šiek tiek baisu. Kai dar ne iki galo aišku. Kai dar trūksta užtikrintumo. Ir tada klausimas būna ne „ar aš jau pasirengęs šimtu procentų?“, o „ar aš pasiruošęs bent jau pradėti?“.
Daugybė stiprių trajektorijų prasideda būtent taip. Ne nuo tobulo plano. Ne nuo idealaus momento. O nuo ankstyvo žingsnio. Nuo sprendimo pabandyti. Nuo projekto, kuriam, atrodo, dar trūksta kompetencijos. Nuo pirmo rimtesnio pasirinkimo, kuris tuo momentu atrodo nepatogus, bet vėliau pasirodo buvęs lemiamas.
Todėl man atrodo, kad jaunimui šiandien labiausiai reikia ne raminimo, kad „viskas ateis savaime“. Jiems labiau reikia atviros žinutės: ne, savaime neateis. Reikia rinktis. Reikia bandyti. Reikia prisiimti atsakomybę už savo kryptį anksčiau, negu atrodo patogu. Tai reiškia ne tik priimti sprendimus, bet ir imtis iniciatyvos, mokytis per veiksmą ir gebėti keisti kryptį, kai to reikalauja situacija.
17-os ar 18-os metų nereikia žinoti visko. Bet jau reikia pradėti save judinti. Pradėti domėtis. Pradėti kalbėtis su žmonėmis. Pradėti ieškoti stipresnės aplinkos. Pradėti rinktis ne tik tai, kas lengviausia, bet ir tai, kas gali labiau auginti.
Nes būti vienu žingsniu priekyje dažniausiai nereiškia būti protingiausiam kambaryje. Labai dažnai tai tiesiog reiškia pradėti anksčiau negu dauguma.
Ir galbūt čia yra visa esmė. Jaunam žmogui nereikia tobulo gyvenimo plano. Bet jam tikrai nereikia ir kitos kraštutinės klaidos – palikti savo ateitį autopilotui.
Ambicija nėra problema. Problema prasideda tada, kai jaunas žmogus nustoja tikėti, kad gali daugiau.
