Apie Lietuvos ekonomiką šiandien kalbama taip, lyg gyventume dviejose skirtingose šalyse. Vieni sako, kad taip gerai dar niekada negyvenome: atlyginimai auga, vartojimas stiprus, o pagal daugelį rodiklių sparčiai vejamės turtingesnes Europos valstybes. Kiti mato liūdnesnį vaizdą: lėtėjančias investicijas, talentų trūkumą, blogėjančią demografiją, didėjantį nesaugumą ir ženklus, kad senasis augimo modelis braška.
Kodėl vien gebėjimų nepakanka?
Abi pusės teisios. Lietuva tikrai daug pasiekė. Tačiau lygiai taip pat tiesa ir tai, kad modelis, kuris mus atvedė iki čia, išsisemia.
Praėjusių trisdešimties metų sėkmė rėmėsi dviem dalykais: naryste Europos Sąjungoje ir santykinai pigesne darbo jėga. ES atvėrė rinkas, atnešė kapitalą, sustiprino valstybės institucijas. O mažesni kaštai leido Lietuvai ilgai konkuruoti kaina. Toks modelis veikė tada, kai reikėjo vytis: perimti technologijas, kopijuoti procesus ir greitai augti iš žemesnės bazės.
Tačiau šiandien darbas nebėra pigus, ES parama nebėra pakankamas augimo variklis, o konkurencija dėl kapitalo, talentų ir technologijų tapo daug aštresnė. Lietuvai nebepakanka būti pigesnei ar tvarkingesnei kitų šalių versijai. Atėjo laikas atsakyti į klausimą: kas bus kitas Lietuvos sėkmės variklis?
Mėgstame kartoti, kad svarbiausias mūsų šalies turtas yra žmonės ir jų gebėjimai. Tačiau kol kas tai labiau lozungas, skirtas savęs raminimui, nei realus apsisprendimas. Jei iš tiesų tikėtume, kad žmonės yra didžiausias Lietuvos turtas, tai matytųsi prioritetuose: demografijoje, švietime, mokymesi visą gyvenimą, talentų pritraukime, verslumo skatinime. Tuo tarpu dabar tik girdime teisingus žodžius, bet nematome veikimo.
Todėl kitas Lietuvos etapas prasideda nuo aiškaus pasirinkimo: žmonės turi tapti ne deklaruojamu, o realiu valstybės prioritetu. Nes valstybės stiprybę kuria ne diplomai ar gražūs švieslenčių rodikliai. Ją kuria žmonės, kurie mato galimybes, imasi atsakomybės ir kuria, augina ir mokosi.
Norint užkurti kitą Lietuvos sėkmės variklį, turime atsakyti bent į tris strateginius klausimus.
Pirmas: kas bus Lietuvos išskirtinumas, dėl kurio ji bus reikalinga kitoms ir trauks gabius žmones?
Per ilgai gyvenome logika, kad užtenka būti pigesniems ir lankstesniems. To nebeužtenka. Ateities Lietuva negali būti vien patogi vieta gyventi ar gaminti. Ji turi tapti vieta, kuri kažką daro geriau, greičiau ar išmaniau nei kiti. Vienas realiausių Lietuvos išskirtinumų gali tapti žmonių verslumas – gebėjimas iš mažos rinkos kurti globalius verslus, greitai prisitaikyti ir veikti drąsiau nei didesnės valstybės.
Tai reiškia, kad Lietuvos konkurencingumas vis labiau priklausys nuo gebėjimo veikti neapibrėžtumo sąlygomis, priimti sprendimus ir kurti didesnę vertę. Būtent tokių kompetencijų ugdymas tampa vienu svarbiausių veiksnių, nuo kurių priklausys aukštesnės vertės ekonomikos kūrimas Lietuvoje.
Antras: kaip valstybė pavers augančias išlaidas investicijomis, kurios kuria ilgalaikę grąžą?
Pirmiausia tai klausimas apie švietimą. Švietimas nėra viena iš socialinių sričių. Tai proveržio infrastruktūra. Jei nesukursime kokybiškos švietimo ir stiprios mokymosi visą gyvenimą sistemos, jei nesugebėsime greitai perkvalifikuoti žmonių, jei universitetams ir mokykloms nekelsime aukštesnės kartelės, pinigai bus išleisti, bet proveržio nebus.
Trečias: ar Lietuva gebės susitarti, kad investicija į žmones yra ilgalaikis valstybės pasirinkimas?
Didžiausia mūsų problema ne idėjų stygius, o dėmesio išskaidymas. Norime visko iš karto, o tada stebimės, kad pokytis per lėtas. Kita sėkmės fazė pareikalaus strateginės drausmės: pasirinkti, kas svarbiausia, atsisakyti to, kas mažiau svarbu, ir nepamesti krypties pasikeitus valdžiai, ministrams ar viešosios nuomonės bangoms.
Šie trys klausimai susiveda į tris atramas, be kurių kitas Lietuvos etapas neįvyks: švietimą, atsparumą ir savimonę. Švietimą – nes be žmonių gebėjimų neveikia jokia transformacija. Atsparumą – nes be pasitikėjimo ir veikiančių institucijų nebus nei investicijų, nei ilgalaikio augimo. Savimonę – nes valstybė, kuri nežino, kas yra ir kuo nori būti, visada blaškysis.
Praėję trisdešimt metų buvo apie pasivijimą. Ateinantys trisdešimt bus apie pasirinkimą. Ar liksime tiesiog vidutine Europos ekonomika, ar tapsime šalimi, kuri sąmoningai investuoja į žmones ir jų gebėjimus taip, kad tai virsta jos išskirtinumu?
Lietuvai verta kelti ambicingą tikslą: tapti viena sumaniausių, smalsiausių ir greičiausiai besimokančių šalių Europoje. Šalimi, kuri tiki mokymosi visą gyvenimą verte. Kur žmogaus noras augti nėra privatus rūpestis, o nacionalinė stiprybė. Kur švietimas, ugdymas ir verslumas yra strateginis valstybės pamatas.
Lietuvos sėkmės variklis gęsta. Naujasis neatsiras savaime – jį teks sukurti. Vien kartoti, kad didžiausia Lietuvos stiprybė yra žmonės, nebeužteks. Turime sukurti valstybę, kuri iš tikrųjų investuoja į žmones ir jų gebėjimus. Nes tik tada Lietuva bus ne tik turtingesnė, bet ir sumanesnė, atsparesnė bei reikalingesnė pasauliui.
