ISM universiteto dėstytojas ir politologas Simonas Čepėnas penkerius metus praleido JAV – Virdžinijos universitete baigė doktorantūrą, dėstė ir sukaupė patirtį, kurią šiandien perduoda savo studentams Lietuvoje. Nors Amerika jam paliko šiltą įspūdį, jis su šeima pasirinko grįžti. „Keista, bet sugrįžus manęs laukė didesnis kultūrinis šokas nei išvykstant“, – juokiasi jis.
Pokalbis su S. Čepėnu – apie tai, kaip iš tiesų atrodė akademinė kasdienybė už Atlanto, ko iš jos galima pasimokyti ir kokias patirtis šiandien jis pritaiko dirbdamas su Lietuvos studentais, rašoma ISM pranešime žiniasklaidai.
– Simonai, ne vienus metus gyvenote JAV, ten studijavote. Kodėl studijoms pasirinkote būtent šią šalį?
– Viskas prasidėjo dar studijuojant bakalaurą ISM universitete. Mane įkvėpė dabar jau mano kolega, dėstytojas Vincentas Vobolevičius – jis buvo mano bakalauro vadovas, vėliau rašė rekomendacijas, ir per jo ratą pamačiau labai konkretų pavyzdį, kad studijos JAV yra pasiekiamos, jei kryptingai ruošiesi.
O kodėl būtent JAV, o ne kuri nors Europos šalis, tai man buvo svarbus pats studijų modelis. Amerikoje net politikos moksluose galima gana natūraliai jungti tarptautinius santykius su metodiniais dalykais: matematika, statistika, programavimu, dirbtiniu intelektu ir pan. Europoje dažniau tenka rinktis vieną kryptį, o mano interesų laukas platus, tad tai ir suviliojo.
Todėl pirmasis žingsnis į studijas JAV buvo politikos mokslų magistras. Po to porai metų grįžau į Lietuvą – dirbau tyrėju, su Rytų Europos studijų centru vykdėme tyrimą, teko tyrimo tikslais lankytis ir Ukrainoje, Moldovoje. Vėliau dirbau tyrimų institute, vykdančiame projektus Europos Komisijai. Tačiau mintis apie doktorantūrą JAV niekur nedingo, galiausiai į ją ir grįžau.
– Patekti į doktorantūrą JAV geba tikrai nedaugelis. Kaip Jums pavyko pereiti atranką ir gauti finansavimą?
– Išties konkursai į doktorantūrą JAV yra ypač dideli, pavyzdžiui, į mūsų programą stojo apie 200 žmonių, o priėmė vos keliolika. Dar vis prisimenu tą nerimą, kai laukiau stojimo rezultatų (šypteli). Kai toks konkursas, patekus į studijas stengiesi iš jų pasiimti viską, kas tik įmanoma.
Doktorantūros studijas ir pragyvenimo kaštus mano atveju finansavo universitetas kaip ir didelei daliai kitų doktorantų. Be viso to, studijuodamas stengiausi ir papildomai dėstytojauti, dirbti su studentais bei pagal universiteto programą mokyti gabius moksleivius įvairių dalykų, tokių kaip ekonomika, lošimų teorija ir statistika.
– Amerikoje praleidote penkerius metus. Kas labiausiai nustebino gyvenant ten?
– Labiausiai – žmonės. Jų atvirumas, šiluma, noras padėti (šypsosi). Tai labai jaučiasi kasdienybėje, pavyzdžiui, visai nepažįstamas žmogus gali už jus sumokėti degalinėje ar tiesiog gatvėje prieiti ir pasiūlyti pagalbą. Įdomu tai, kad nors apie Ameriką vyrauja daug stereotipų, per visus tuos metus neturėjau nė vienos neigiamos patirties.
Žinoma, gyvenau man itin patikusioje vietoje – Virdžinijoje, kur šiltesnis klimatas, kalnai, netoliese vandenynas, daug istorinių vietų… Visa tai daro stiprią įtaką pasitenkinimui gyvenimu.
– Tai kodėl vis dėlto nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Sugrįžti į Lietuvą labiau norėjo žmona. Gimus dukrai supratome, kad norime, jog ji augtų arčiau artimųjų. Be to, buvome praktiškai sutarę: jeigu Lietuvoje ISM atsiras galimybė dėstyti – grįšime, jeigu ne – liksime Amerikoje.
– Užsiminėte, kad didžiausias kultūrinis šokas buvo ne išvykstant, o grįžtant. Kodėl?
– Nes per tuos penkerius metus Amerika tapo tiesiog kasdienybe. Ten gimė dukra, ten kūrėme šeimos gyvenimą, atsirado rutina ir „namų“ jausmas. O grįžus į Lietuvą viską pamatai naujomis akimis – kitoks bendravimo tempas, kitas ritmas. Emociškai grįžimas man buvo sudėtingesnis nei išvykimas.
Ir dar vienas dalykas: Amerikoje labai stiprios lietuvių bendruomenės. Trečios ar net ketvirtos kartos lietuviai vis dar kalba lietuviškai, dalyvauja bendruomeninėse veiklose, labai sąmoningai saugo tradicijas.
– Šiandien dėstote ISM universitete. Ką iš JAV akademinės patirties parsivežėte ir ką iš to realiai pavyksta pritaikyti dirbant su savo studentais?
– Parsivežiau labai aiškų požiūrį į akademinį darbą – kad svarbu reikalavimai, metodas ir nuoseklumas. Amerikoje net politikos mokslai dažnai yra gana formalūs: daug darbo su metodais, statistika, programavimu. Studentai nuo ankstyvų studijų metų mokosi ne tik „ką galvoti“, bet ir „kaip pagrįsti“ savo mintį.
Kartu parsivežiau ir dėstymo filosofiją. Geriausiose vietose dažnai veikia paprasti, laiko patikrinti dalykai: lenta, kreida, aiškios ir konkrečios skaidrės. Studentai daug rašosi, skaito, seka dėstytojo mintį realiu laiku. Tai veikia ir Lietuvoje – tik svarbu nuo pradžių aiškiai susidėlioti ritmą ir taisykles.
– Kaip pavyksta tai padaryti?
– Daug kas prasideda nuo pirmųjų paskaitų (šypteli). Iš karto susitariame, kaip dirbsime: kas laikoma pasiruošimu, kaip atrodys atsiskaitymai, už ką bus vertinama, ko tikėtis per egzaminą. Kai studentas mato struktūrą, dingsta „siurprizo“ jausmas. Tada reikalavimai neatrodo kaip spaudimas, o tampa paprastu susitarimu.
Ir mano patirtis tokia: kai taisyklės aiškios, studentai ne tik prisitaiko, bet dažnai patys pradeda kelti sau aukštesnius tikslus.
– O jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, ką norėtumėte, kad studentai „išsineštų“ iš jūsų paskaitų, kas tai būtų?
– Norėčiau, kad jie išsineštų ne tik žinias ar formules, bet įprotį mąstyti savarankiškai ir gebėti pagrįsti savo sprendimus. Kad išeidami suprastų: sudėtingi klausimai retai turi greitus atsakymus, bet juos galima spręsti nuosekliai, argumentuotai ir nebijant klysti…
Jei šitas požiūris lieka, vadinasi, paskaitos nepraėjo veltui.
