ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, politologas dr. Simonas Čepėnas
Nereikia stebėtis, kad vis dažniau pasigirsta gandų apie Amerikos siekį priversti Ukrainą sėstis prie derybų stalo su Rusija. Linkėti laisvės ir lygybės kitiems yra JAV prigimtyje. Lygiai taip pat kaip ir nesikišti į pasaulio reikalus.
Pastaruosius dešimtmečius Amerikos vykdyta politika sukūrė iliuziją apie Amerikos, kaip pasaulio policininkės ir gelbėtojos, vaidmenį. Tačiau tai gerokai skiriasi nuo Amerikos tėvų ir kūrėjų vizijos bei ilgą laiką vykdytos JAV politikos. Taip pat intervencinė užsienio politika neatitinka didelės dalies visuomenės lūkesčių.
Rusijos agresijos akivaizdoje beveik 35 proc. amerikiečių nenorėjo, kad JAV kištųsi į šį konfliktą ir tas skaičius tik didėja – šiuo metu praktiškai vienas iš dviejų amerikiečių mano, kad Amerika dėl Ukrainos daro per daug. Iš dalies tai lėmė Ukrainos vadovybės komunikacijos problemos ir nesugebėjimas skaityti Amerikos vidaus politikos procesų. Dažnu atveju prezidento Zelenskio pasisakymai skambėjo kaip reikalavimai ar netgi kritika JAV. Primenu, kalbame apie laikotarpį, kai JAV siuntė daugiau pagalbos Ukrainai nei bet kuri kita šalis. Neapsikentęs Amerikos prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas leido suprasti, kad Ukraina turėtų parodyti daugiau dėkingumo.
Visgi gilesnės to priežastys yra istorinės. Amerikoje abi didžiosios partijos – tiek demokratai, tiek respublikonai – patiria spaudimą iš aktyviausių jų rinkėjų skirti daugiau dėmesio vidaus politikai ir atsitraukti nuo agresyvios užsienio politikos. Tai yra nustoti būti pasaulio gelbėtoju. Šiuo metu panašu, kad tarp dešinės ir daugiau populistinės pakraipos rinkėjų vyrauja nuomonė, kad JAV per daug paramos skiria Ukrainai, o tarp progresyviosios kairės, kad JAV neadekvačiai agresyviai palaiko Izraelio politiką. Atrodytų, dvi kardinaliai skirtingos ideologinės stovyklos, bet palaiko vienodą izoliacionistinę užsienio politiką. Tai irgi nėra naujovė, tarpukariu progresyviosios ir konservatyviosios stovyklų atstovai pasisakė už taiką ir netgi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nusiteikimas prieš įsitraukimą į labiau aktyvią užsienio politiką buvo dominuojanti stovykla JAV.
Žmonės vis garsiau kalba, kad atėjo laikas susitvarkyti problemas šalies viduje ir kad dešimtys ar net šimtai milijardų, skirtų Ukrainai, Izraeliui bei kitoms šalims, puikiai pasitarnautų kovoje su skurdu, nelygybe, nelegalia migracija, didėjančiu (ar bent smarkiai svyruojančiu) nusikaltimų skaičiumi ir ryškėjančiomis infrastruktūros problemomis. Amerikiečiai išgelbėjo pasaulį nuo vokiečių du kartus – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų akivaizdoje. Po jų padėjo atstatyti Europą, sustabdė komunizmo plėtrą, aktyviai palaikė demokratijos ir liberalios politikos plėtrą Vidurio Rytų šalyse (ne visada sėkmingai) ir gynė užpultųjų interesus (Gruzija, Ukraina, Izraelis). Tuo metu gyvenimas Amerikoje gerėjo, bet ne taip sparčiai, kaip didelė visuomenės dalis norėtų. Prisidėjo ir nesėkmės Vietname, Afganistane ir Irake. Tiek prezidentas Baidenas, tiek pirmaujantys politikai respublikonų stovykloje patiria spaudimą atsitraukti nuo pasaulio bėdų ir susitvarkyti problemas šalies viduje.
Įdomu tai, kad ši agresyvi intervencinė užsienio politika nėra užkoduota Amerikos sąmonėje. Netgi atvirkščiai, Amerikos tėvai kalbėjo apie kovą prieš imperialistinę Britaniją ir tai, kad JAV bus kitokia. Kad JAV žmonės nuoširdžiai linkės laisvės ir lygybės kitoms šalims, bet paliks kovą dėl laisvės pačioms tautoms. Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas tikėjo šia vizija ir yra sakęs, kad JAV turi gyventi taikoje ir harmonijoje su visomis pasaulio šalimis. Džonas Kvinsis Adamsas, šeštasis Amerikos prezidentas, antrojo Amerikos prezidento sūnus, yra labai panašiai pasisakęs – „JAV nežygiuoja už savo šalies ribų tam, kad surastų visas tykančias pabaisas ir jas sunaikintų“. Netgi Tomas Vudras Vilsonas, liberaliosios demokratijos tėvas, kuriam, bent jau mano subjektyvia nuomone, turim padėkoti už mūsų laisvę 1918 metais, ilgai dvejojo, ar verta Amerikai įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą. Įdomu tai, kad įsitraukus į karus, izoliacionistinės nuotaikos JAV sustiprėdavo. Tarpukariu vykdyta pakankamai protekcionistinė ekonominė politika, ribota migracija. Todėl visai nenuostabu, kad tos nuotaikos JAV sugrįžta. Atvirkščiai, Amerikos, kaip pasaulio policininkės, pastaraisiais dešimtmečiais atliekamas vaidmuo yra keista anomalija ir vienpolio pasaulio pasekmė.
Mes išgyvename transformaciją į daugiapolę sistemą. Tiesa, JAV išlieka dominuojančia pasaulio ekonomine ir karine galia. Tačiau Kinija smarkiai priartėjo, o ir Europos Sąjunga yra daug didesnis ir stipresnis politinis darinys negu bet kada anksčiau. Klausimas Europai, ar ji imsis taikos ir demokratijos sargo vaidmens, ar visgi toliau palaikys pragmatišką užsienio politiką?
