Dešimt metų darbo patirties nebūtinai reiškia dešimt metų profesinio augimo. Skambus pareiškimas darbo rinkoje, kurioje vis dar mėgstame skaičiuoti patirties metus? Galbūt. Tačiau būtent čia slypi vienas sunkiau pastebimų karjeros paradoksų. Ir jis verčia iš naujo pažvelgti į tai, kaip vertiname savo karjerą.
Patirtis svarbi, bet jos nebepakanka
Nors įprasta manyti, kad apie sėkmingą karjerą geriausiai byloja patirties metai, didesnis atlyginimas, aukštesnės pareigos ir daugiau atsakomybės, vis dėlto atsakymas, ar kartu augame ir profesiškai, nėra toks vienareikšmis, kaip galėtų atrodyti.
EBPO 2025 m. darbo rinkos apžvalgoje, kurioje analizuoti ir Lietuvos duomenys, pastebima, kad kuo ilgiau žmogus dirba toje pačioje darbovietėje, tuo rečiau mokosi atlikdamas kasdienes darbo užduotis. Ir geriau pagalvojus, tai visai nestebina.
Pirmi metai naujoje srityje paprastai duoda labai daug – kone kasdien susiduriame su naujomis situacijomis, mokomės, klystame, ieškome sprendimų. Penkti metai darant iš esmės tą patį gali atrodyti visai kitaip: darbą atliekame greičiau ir užtikrinčiau, tačiau naujo išmokstame vis mažiau. Prie to prisideda ir technologijų progresas, keičiantis tai, kiek ilgai aktualios išlieka jau turimos žinios. Tai, ką išmokome karjeros pradžioje, po kelerių metų nebūtinai turi tokią pačią vertę.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad su metais sukaupta patirtis tampa mažiau vertinga. Priešingai – ji leidžia greičiau atpažinti situacijas, matyti platesnį kontekstą ir užtikrinčiau priimti sprendimus. Tačiau čia ir slypi paradoksas: galime pasiekti vis didesnį meistriškumą tame, ką jau darome, bet kartu vis rečiau susidurti su tuo, ko dar nemokame.
Kaip pastebėti, kad augimas sulėtėjo?
Bėda ta, kad profesinio augimo sulėtėjimą ne visada lengva pastebėti. Todėl čia svarbu pamatyti vieną skirtumą: „man čia sekasi“ nebūtinai reiškia „aš vis dar augu“. Kitaip tariant, tai, kad esame vertingi dabartinėje organizacijoje, nebūtinai reiškia, kad taip pat būsime vertinami ir už jos ribų.
Todėl kartais verta savo profesinę situaciją vertinti ne vien pagal tai, kiek nuveikėme. Verta užduoti sau kelis klausimus.
Pirmas – ką šiandien moku, ko nemokėjau prieš metus? Ne ką padariau, nes darbų galime nuveikti labai daug – o būtent ką naujo išmokau.
Ne mažiau svarbus klausimas – ar šiandien mane pasamdytų kita organizacija? Jis padeda atskirti tai, ką sukaupėme dabartinėje darbovietėje, nuo gebėjimų ir patirties, kuriuos galėtume nusinešti kitur.
Ir galiausiai verta pažvelgti į priekį: jeigu ateinantys metai atrodys beveik taip pat kaip praėję, kokias naujas kompetencijas per juos įgysiu?
Jei į šiuos klausimus sunku atsakyti, tai gali būti ženklas, kad jau verta ieškoti naujų galimybių mokytis.
Neišvengiamas klausimas – kokius įgūdžius ugdyti?
Aišku, supratus, kad laikas kelti savo kompetencijas, natūraliai norisi ieškoti atsakymo ir į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokie įgūdžiai bus vertingiausi ateityje. Visgi bandymas tiksliai įvardyti, kokių kompetencijų reikės po penkerių ar dešimties metų, turi vieną akivaizdžią problemą – per tą laiką pats sąrašas greičiausiai spės pasenti.
Tačiau kryptį galime matyti. Kuo daugiau užduočių technologijos galės atlikti už žmogų, tuo vertingesnis taps ne pats atlikimas, o gebėjimas nuspręsti, ką apskritai verta daryti. Kitaip tariant, augs vertė tų gebėjimų, kuriems reikia konteksto ir sprendimo: suformuluoti gerą klausimą, įvertinti atsakymą, pastebėti klaidą ir prisiimti atsakomybę už galutinį sprendimą.
Todėl ilgainiui pranašumą turės ne tie, kurie vieną kartą išmoko „teisingų“ dalykų, o tie, kurie geba nuolat mokytis ir vertinti besikeičiantį kontekstą. Jei kasdienis darbas tam nebeduoda progų, jų reikėtų ieškoti sąmoningai. Vienam tai gali būti sudėtingesnės užduotys darbe, kitam – mentorius ar savarankiškas mokymasis, dar kitam – magistro studijos.
Tiesa, profesinis augimas nėra vien naujų žinių kaupimas. Karjeros tyrimuose jis apibūdinamas trimis gana paprastomis kategorijomis: „žinau kaip“ – ką moku ir kokias problemas gebu spręsti, „žinau su kuo“ – iš ko mokausi, su kuo keičiuosi patirtimi ir kuriu profesinius ryšius, bei „žinau kodėl“ – kur pats noriu judėti ir kam verta skirti savo laiką.
Būtent „žinau su kuo“ dalį esame linkę nuvertinti. Aplinka nustato tam tikrą atskaitos tašką, net jei patys to sąmoningai nepastebime. Ilgai būdami tarp tų pačių žmonių priprantame prie tam tikros kartelės – kas laikoma geru rezultatu, kokios ambicijos atrodo didelės. Patekus tarp žmonių, kurie kelia kitokius klausimus, turi kitokios patirties ar yra pasiekę daugiau srityse, kuriose patys dar tik mokomės, keičiasi ir mūsų pačių standartai.
Todėl profesinėje karjeroje pavojingiausias nebūtinai yra jausmas, kad mums nesiseka. Kartais kur kas apgaulingesnis – „man čia sekasi“.
Prie to, kas pažįstama ir patogu, labai lengva priprasti. O ilgainiui galime nė nepastebėti, kad prie esamos situacijos prisitaikė ne tik mūsų kasdienybė – sumažėjo ir tai, kiek iš savęs tikimės.
