Dirbtinis intelektas per kelias sekundes pateikia atsakymus, kuriems anksčiau reikėdavo valandų darbo. Tai įspūdinga. Tačiau tyrimai rodo ir kitą pusę: su DI galime dirbti greičiau, bet mažiau išmokti, o ilgainiui kyla rizika prarasti net tuos įgūdžius, kuriuos jau turime.
Nesu dirbtinio intelekto priešininkas. Veikiau atvirkščiai – juo naudojuosi kasdien. Būtent todėl pastebiu, kaip lengva įprasti: susidūrus su sudėtinga problema, ranka savaime siekia DI dar prieš spėjant pagalvoti pačiam.
DI atsakymas dažnai būna aiškus, sklandus ir labai įtikinamas. Tai neabejotinai naudinga. Bet būtent todėl lengva nepastebėti akimirkos, kai iš atsakymų ieškotojų virstame tik jų vartotojais.
Mano įsitikinimu, didžiausia DI keliama rizika yra paslėpta: kuo daugiau mąstymo jam patikime, tuo rečiau mąstyti norėsime patys.
Perleisti darbą ar atiduoti mąstymą?
Psichologai seniai tyrinėja reiškinį, vadinamą cognitive offloading – mąstymo darbo perleidimą. Užsirašome, kad nereikėtų prisiminti, skaičiuojame skaičiuotuvu, kelią randame su navigacija. Tai dažnai protingas pasirinkimas: dėmesį sutaupome svarbesniems dalykams. DI šią galimybę gerokai išplečia – jam galime patikėti informacijos paiešką, santraukas, duomenų analizę ar teksto redagavimą.
Tačiau atsiranda ir naujas pavojus. 2026 m. Pensilvanijos universiteto Whartono verslo mokyklos tyrėjai Stevenas Shaw ir Gideonas Nave’as jį pavadino cognitive surrender – mąstymo kapituliacija. Ji įvyksta tada, kai DI atsakymą priimame kaip savo: nepatikriname, neapsvarstome alternatyvų ir nebeklausiame, ar jis teisingas.
Perleisdami darbą, už rezultatą atsakome patys. Kapituliuodami atiduodame ir sprendimą. Riba tarp šių dalykų plona, ypač kai DI atsako taip užtikrintai, kad abejoti tiesiog nesinori.
Galima paprieštarauti: juk ir skaičiuotuvai atpratino mus skaičiuoti mintinai, tačiau dėl to pasaulis nesugriuvo. Visgi, skaičiuotuvas atlieka veiksmą, bet išvadą daro žmogus. DI vis dažniau pasiūlo ir išvadą: pasveria argumentus, pasirenka sprendimą ir pateikia jį paruoštą. Atiduodami vertinimą, atiduodame ir kontrolę.
Kai DI klysta, klystame kartu
2023 m. Harvardo verslo mokyklos, BCG ir kitų institucijų tyrėjų eksperimente dalyvavo 758 konsultantai. Užduotis, kurias DI sprendžia gerai, jie su juo atliko maždaug 25 proc. greičiau, o darbo kokybė buvo apie 40 proc. aukštesnė. Tačiau užduotyse, kurių tuometinis modelis (GPT-4) dar nepajėgė gerai išspręsti, DI naudojusių konsultantų tikimybė pateikti teisingą sprendimą buvo maždaug 19 procentinių punktų mažesnė nei dirbusių be jo.
Problema ta, kad ne visada aišku, kur baigiasi DI kompetencija. Klaidingas atsakymas skamba taip pat įtikinamai kaip teisingas.
Nuo šio eksperimento modeliai gerokai patobulėjo. Tačiau riba neišnyko, o pasislinko: kuo dažniau DI būna teisus, tuo sunkiau pastebėti, kada jis suklysta.
Panašų reiškinį aprašė ir Whartono tyrėjai. Kai DI klysdavo, bet skambėjo įtikinamai, žmonės dažnai juo pasikliaudavo. Tokiais atvejais jie atsakydavo prasčiau nei tie, kurie užduotis sprendė visai be DI. Tačiau savo atsakymais jie pasitikėjo labiau. Mažiau suprantame, bet labiau pasitikime savimi – pavojingas derinys.
Ar galime prarasti jau turimus įgūdžius?
2025 m. žurnale „The Lancet Gastroenterology & Hepatology“ paskelbtame tyrime nagrinėta, kaip DI veikia kolonoskopijas atliekančius gydytojus. DI analizuoja vaizdą ir atkreipia dėmesį į įtartinas vietas – atrodytų, vertinga pagalba.
Tačiau keturiuose Lenkijos medicinos centruose išanalizavus 1 443 kolonoskopijas, atliktas be DI pagalbos, paaiškėjo netikėtas dalykas. Iki DI įdiegimo gydytojai ikivėžinių darinių rasdavo 28 pacientams iš šimto. Po kelių mėnesių darbo su DI, vėl tirdami be jo, jie tokių darinių rasdavo tik 22 pacientams iš šimto. Tai maždaug penktadaliu mažiau aptiktų darinių.
Tyrimas stebimasis, be to, pacientų grupės prieš ir po DI įdiegimo šiek tiek skyrėsi, tad vien jis neįrodo, kad kaltas būtent DI. Bet rizika verta dėmesio.
Jei įgūdžiai gali silpnėti net patyrusiems gydytojams, ką kalbėti apie analitiką, kuris nebeanalizuoja pats, ar teisininką, kuris neberašo savų argumentų? Ir kaip ateityje išugdysime ekspertus, jei pradedantieji nebeturės progos patys spręsti sunkių užduočių?
Mokymasis vyksta tada, kai nelengva
Dažnai manome, kad geras mokymasis turi būti lengvas. 2019 m. Harvardo universitete atliktas fizikos studentų eksperimentas rodo ką kita. Aktyviai sprendę užduotis ir diskutavę studentai išmoko daugiau nei klausęsi tradicinių paskaitų, tačiau patys jautėsi išmokę mažiau, nes jiems reikėjo daugiau pastangų. Šis rezultatas dera su idėja, kurią psichologai vadina „pageidautinais sunkumais“, o pedagogai – produktyviomis pastangomis (productive struggle): supratimas gimsta bandant, klystant ir taisant klaidas.
Kaip tai susiję su DI, parodė 2025 m. žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtas tyrimas, kuriame dalyvavo beveik tūkstantis vienos Turkijos gimnazijos mokinių. Vieni matematikos mokėsi be DI, kiti – su įprastu DI pokalbių įrankiu, treti – su mokymuisi pritaikytu DI „korepetitoriumi”, kuris teikė užuominas, o ne atsakymus.
Mokantis DI pagalba rezultatus pagerino labai stipriai: su įprastu DI – maždaug 48 proc., su DI korepetitoriumi – 127 proc. Tačiau per egzaminą be DI įprastu įrankiu naudojęsi mokiniai pasirodė 17 proc. prasčiau nei mokęsi be DI. DI korepetitoriaus naudotojų rezultatai iš esmės nesiskyrė nuo besimokiusių savarankiškai.
Vadinasi, viską lemia tai, kaip DI naudojamės. Jei jis iš karto pateikia atsakymą, tampa sufleriu. Jei padeda atsakymą rasti patiems – treneriu.
Nuovoka – vis svarbesnė
Visa tai veda prie gebėjimo, kuris DI amžiuje, mano manymu, taps vienu svarbiausių. Tai gebėjimas vertinti, arba nuovoka (angl. judgement): platesnis už kritinį mąstymą, nes apima ne tik informacijos ir argumentų įvertinimą, bet ir supratimą, ką konkrečioje situacijoje daryti. Atskirti svarbu nuo nesvarbaus, pastebėti, kad kažkas ne taip, pasverti riziką ir pasekmes, pasirinkti, kai vieno teisingo atsakymo nėra.
DI gali pasiūlyti verslo strategiją, bet neatsakys, kokią riziką organizacija pasirengusi prisiimti ir ko ji nenori aukoti dėl pelno. Tam reikia patirties, vertybių ir atsakomybės.
Gebėjimas vertinti neatsiranda vien skaitant gerus atsakymus. Jis ugdomas priimant sprendimus, matant jų pasekmes ir mokantis iš klaidų. Kuo daugiau atsakymų pasiūlys DI, tuo vertingesnis taps gebėjimas suprasti, kuriais verta pasitikėti. Juk kaip pastebėsime DI klaidą, jei patys nebeturėsime žinių jai atpažinti?
Kaip naudotis DI neprarandant gebėjimo galvoti
Tai nereiškia, kad DI reikėtų riboti. Pats juo naudojuosi daug ir to atsisakyti neketinu. Tačiau verta sąmoningai rinktis, ką jam patikime. Man pasiteisino kelios paprastos taisyklės.
Pirmiausia pagalvoti pačiam. Prieš klausiant DI, pabandyti suformuluoti savo atsakymą. Net netikslus jis taps atspirties tašku, o DI padės jį patikrinti ir pagerinti.
Perleisti darbą, bet pasilikti sprendimus. Paiešką, santraukas, pasikartojančius darbus galime patikėti DI. Sprendimo logiką, riziką ir pasekmes turime suprasti patys.
Prašyti pagalbos, ne atsakymų. Kai norime išmokti, verta prašyti DI paaiškinti, užduoti klausimų ar parodyti klaidas, o ne atlikti visą darbą už mus.
Tikrinti tai, kas skamba įtikinamai. Ypač jei atsakymas sutampa su mūsų išankstine nuomone. Užtikrintas tonas nėra patikimumo įrodymas.
Kartais dirbti be DI. Technologija čia niekuo dėta: mąstymo įgūdžiai, kaip ir raumenys, silpsta jų nenaudojant.
Atsakymus turės visi
Atsakymus ateityje gaus visi. Pranašumą turės tie, kurie gebės juos suprasti, įvertinti ir priimti savarankiškus sprendimus. Todėl mokyklose, universitetuose, organizacijose ir kasdienybėje turime palikti vietos pastangoms. Ne kiekvieną sunkumą reikia pašalinti: kartais būtent jis mus augina.
Naudokimės DI drąsiai. Bet perleiskime jam darbą, ne mąstymą. Greitas atsakymas dar nereiškia supratimo. Supratimą teks užsidirbti patiems.
