Kaip padidinti mokslinių tyrimų produktyvumą akademinėse organizacijose?
2022-03-28

ISM tyrėja dr. Jolanta Jaškienė. Jurgitos Kunigiškytės nuotr.

Tyrimo autorės – Dr. Olga Ryazanova ir Dr. Jolanta Jaškienė

ISM tyrėjos dr. J. Jaškienės ir bendraautorės iš Meinuto universiteto (Maynooth University) dr. O. Ryazanovos tyrimas apie mokslinių tyrimų produktyvumo valdymą akademinėse organizacijose – publikuotas prestižiniame mokslo žurnale, įtrauktame į Financial Times 50 sąrašą – Research Policy („4*, Academic Journal Guide 2021, Chartered Association of Business Schools“)!

Universitetuose mokslinių tyrimų produktyvumo valdymas turi ypatingą svarbą. Nuo jo priklauso daugybė dalykų, įskaitant sprendimus dėl akademinių darbuotojų samdymo, paaukštinimo ir finansavimo paskirstymo. Politikos formuotojams bei akademiniams vadovams, atsakingiems už savo institucijų tyrimų rezultatų gerinimą, reikia įrodymais pagrįstų žinių, kaip siekiant geresnių publikavimo rezultatų, valdyti organizacinius veiksnius. Mūsų straipsnyje analizuojami empiriniai įrodymai apie mokslinių tyrimų produktyvumą lemiančius veiksnius, kuriuos gali aktyviai valdyti organizacijos ir mokslo politikos formuotojai. Tokie veiksniai apima organizacinę struktūrą, tyrimų kultūrą, aplinkos ypatybes, reikiamas akademinio darbo užduotims atlikti, ir išteklių paskirstymą. Siekdami papildyti literatūrą apie mokslinių tyrimų produktyvumą, nagrinėjame prielaidas ir išryškiname mechanizmus, kuriuos reikėtų ištirti, norint pagerinti teorinę ir metodologinę šios srities būklę. Mūsų siūlomos ateities tyrimų kryptys leis sukaupti gilesnių ir nuoseklesnių žinių apie tai, kaip organizacijos, finansuojančios įstaigos ir vyriausybinės agentūros gali daryti įtaką moksliniams pasiekimams individualiu lygmeniu. Norėdami tobulinti mokslinių tyrimų valdymo praktikas, siūlome tikslią esamų empirinių įrodymų, kurie gali padėti akademinių institucijų lyderiams išsaugoti ir padidinti akademinių darbuotojų mokslinių tyrimų produktyvumą savo institucijose, sintezę.

Savo darbu stengiamės patenkinti dviejų auditorijų poreikius: (1) mokslininkų, analizuojančių mokslinių tyrimų rezultatus kaip žinių kūrimo veiklos rūšis, ir (2) praktikų, vadovaujančių moksliniams tyrimams akademinėse institucijose. Vienose institucijose šios auditorijos sutampa, kitose – jos gana skirtingos: jas vienija tik bendras susidomėjimas tyrimais kaip studijų ar valdymo objektu.

Susistemintos šio straipsnio praktinės įžvalgos apie tai, kaip valdyti mokslinius tyrimus akademinėse institucijose, yra skelbiamos internetiniame žurnale „Times Higher Education Campus“.

Pateikiame septynias pagrindines šia analize pagrįstas įžvalgas, kurios galėtų padėti institucijoms ir tyrimų vadovams padidinti mokslinių tyrimų produktyvumą.

Pagrindinė įžvalga 1. Didelė išorės finansavimo suma nebūtinai lemia didesnę mokslinių tyrimų apimtį ir didesnį citatų skaičių, jei šis finansavimas labai fragmentiškas, t. y. gaunamas iš įvairių šaltinių, o su administravimu susijusios laiko sąnaudos mokslininkams yra didelės.

Veiksmas. Jei institucijos tikslas yra ne tik reputacija, reikėtų padėti institucijos mokslininkams gauti didesnes dotacijas ir suteikti administracinę paramą šioms dotacijoms valdyti.

Pagrindinė įžvalga 2. Kai pramonės ir (ar) industrijos finansavimas sudaro daugiau nei trečdalį mokslininko finansavimo, tikėtina, kad dėl to sumažės mokslinių publikacijų ir citatų kiekis, išskyrus kai kurias taikomųjų tyrimų rūšis.
Veiksmas. Dėl didelio industrijos partnerių finansavimo gali kilti tam tikrų rizikų. Reikėtų stebėti ypač sėkmingai pramonės finansavimą pritraukiančius tyrėjus, kad būtų galima atpažinti ankstyvus mokslinių tyrimų veiksmingumo mažėjimo požymius dėl konkuruojančių pramonės finansuotojų ir mokslo bendruomenės tikslų.

Pagrindinė įžvalga 3. Trumpalaikius ir ilgalaikius tyrimų rezultatus lemia skirtingos, dažnai prieštaringos, išteklių paskirstymo strategijos.

Veiksmas. Norint pasiekti geresnių trumpalaikių rezultatų, logiška sutelkti išteklius ir paskirstyti juos jau sėkmingiems mokslininkams. Tokiu atveju vidutinės ir ilgalaikės šių mokslininkų išlaikymo išlaidos padidės, nes jie taps paklausūs darbo rinkoje. Be to, reikia apsvarstyti galimą poveikį institucijos mokslinių tyrimų rezultatams, praradus šiuos mokslininkus.

Veiksmas. Norint pasiekti geresnių ilgalaikių rezultatų, tikslingiau paskirstyti išteklius platesnei ir įvairesnei tyrėjų grupei. Kol bus telkiami būsimų vidinių tyrimų pajėgumai, trumpalaikiai mokslinių tyrimų rezultatai gali nekisti arba prastėti.

Pagrindinė įžvalga 4. Vertinant doktorantūros mokslinių tyrimų autonomijos ryšį su darbų atlikimo greičiu ar originalumu, pastebėta ir privalumų, ir trūkumų.

Veiksmas. Norint per trumpą laiką pasiekti didesnę tyrimų apimtį, tikslinga doktorantams suteikti ribotą autonomiją (savarankiškumą) moksliniams tyrimams atlikti ir įtraukti juos į vykdomus mokslinių tyrimų projektus nuo pat jų studijų pradžios, kad jie galėtų mokytis darydami tyrimus. Šio požiūrio trūkumas yra tas, kad greičiausiai šių doktorantų moksliniai tyrimai bus ne tokie originalūs ir ilgalaikiai jų darbų rezultatai, galimas daiktas, bus prastesni nei jų kolegų, kurie studijuodami doktorantūrą turėjo daugiau autonomijos.

Veiksmas. Jei institucijos misija yra ugdyti doktorantus, siekiant ilgalaikės mokslinės kompetencijos būtina jiems suteikti didelę mokslinių tyrimų autonomiją, tačiau svarbu turėti omenyje, kad, baigę studijas, jie greičiausiai bus ne tokie konkurencingi darbo rinkoje. Institucija turėtų apsvarstyti galimybę suteikti studentams tikslinę pagalbą ieškant akademinio darbo, kad kompensuotų publikacijų trūkumą. Taip pat apsvarstyti galimybę skirti atlygius doktorantų vadovams (jei jų darbas institucijoje nėra dalis akademinio krūvio), nes dirbdami su šiais doktorantais kelerius metus, jie gali neturėti jokių bendrų publikacijų. Darbo rinkos atstovai taip pat turėtų įvertinti, kad doktorantūros absolventams ir jauniesiems (early-career) mokslininkams reikia laiko paskelbti mokslinėms publikacijoms.

Pagrindinė įžvalga 5. Yra privalumų ir trūkumų, susijusių su prioritetiniu vienos mokslinių tyrimų pasiekimų vertinimo srities plėtojimu. Jie išryškėja, pavyzdžiui, lyginant publikacijų apimtis ir poveikį visuomenei.Veiksmas. Įdarbinant akademinius darbuotojus ar rengiantis juos paaukštinti, nereikėtų tyrimų kiekio, cituojamumo ir poveikio visuomenei vertinti paprastu adityviu būdu, tikintis, kad mokslininkai turės viską. Svarbu išanalizuoti, kaip skirtingos metrikos dera su institucijos strategija, kad suprastume, kurios metrikos yra svarbiausios. Be to, mokslinius pasiekimus reikėtų valdyti „portfelio“ metodu („portfolio approach“) ir pasiūlyti skirtingus sėkmingos akademinės karjeros kelius institucijoje.

Pagrindinė įžvalga 6. Investuodamos į mokslinių tyrimų infrastruktūrą, institucijos daug dėmesio skiria fiziniam kapitalui, t. y. pastatams ir laboratorijų įrangai, taip pat žmogiškajam kapitalui, t. y. tyrėjų kiekiui ir kokybei. Mažiau dėmesio skiriama šių kapitalo rūšių ryšiui. Vis dėlto, aktyvus fizinės erdvės ir žmogiškų išteklių valdymas gali atnešti daug naudos.

Veiksmas. Institucijos turi siekti patenkinti mokslininkų poreikį dažnai bendrauti akis į akį ir suteikti nepertraukiamo laiko moksliniams tyrimams. Kuriant fizinę aplinką universitete, reikia stengtis skatinti įvairių disciplinų tyrėjų pokalbius. Siekiant suteikti nepertraukiamo laiko moksliniams tyrimams, turėtų būti numatyta atitinkama komunikacijos su studentais politika. Mokslininkams reikia ramių privačių erdvių universitete, kur jie galėtų sutelkti dėmesį į mokslinį darbą.

Veiksmas. Mokslines keliones derėtų planuoti strategiškai, remiantis duomenimis. Jei įmanoma, reikia padidinti mokslinių tyrimų vizitų, konferencijų kelionių finansavimą, kad pavyktų tęsti tarptautinį bendradarbiavimą ir kompensuoti vidines mokslinių tyrimų pajėgumų spragas. Institucijos turėtų reguliariai rinkti duomenis, kad nustatytų mažų ir didelių mokslinių renginių santykinę vertę ir atitinkamai peržiūrėtų savo konferencijų finansavimo politiką.

Pagrindinė įžvalga 7. „Peer-to-peer“ akademinių darbuotojų kuravimas (mentorystė) yra veiksmingas mechanizmas, skatinantis mokslinių tyrimų pasiekimus, tačiau tik tuo atveju, jei šis kuravimas veikia kaip formali iniciatyva.

Veiksmas. Neužtenka pasikliauti atsitiktiniais akademinių darbuotojų mentorystės ryšiais, reikia kurti oficialias mentorystės programas, kurios mentoriams suteiktų atitinkamą atlygį. Neformali mentorystė gali būti pirmasis žingsnis kuriant kuravimą institucijoje, tačiau tai neturėtų būti galutinis rezultatas.

Su visu tyrimu galite susipažinti ČIA

Ryazanova, O., & Jaskiene, J. (2022). Managing Individual Research Productivity in Academic Organizations: A Review of the Evidence and a Path Forward. Research Policy, 51(2), 104448.