Kaimo mokyklos sėkmės istorija: neseniai grėsė uždarymas, šiandien tėvai vaikus veža iš didmiesčio
2020-11-30

Prieš šešerius metus Šiaulių rajono Voveriškių mokykla balansavo ties išlikimo riba. Mat drastiškai mažėjantis mokinių skaičius klasėse piešė liūdniausią ateities scenarijų. Tačiau vos per kelerius metus šiai mokyklai pavyko padaryti milžinišką pokytį ir daugiau nei padvigubinti mokinių skaičių. Šiandien į gyvenvietėje esančią mokyklą mokytis važiuoja net aplinkinių vietovių ir Šiaulių miesto vaikai.

Apie mokykloje įvykdytus pokyčius, įgyvendintas iniciatyvas ir sėkmės paslaptį pasakoja Šiaulių rajono Voveriškių mokyklos direktorė Albina Gudaitienė.

Albina, Jūsų mokykla įsikūrusi nedidelėje gyvenvietėje netoli Šiaulių. Nors neretai mėgstama pabrėžti kaimo ir miesto mokinių rezultatų skirtumus, Jūsų mokykla šiame kontekste itin išsiskiria. Teko girdėti, kad tėvai savo vaikus į Jūsų mokyklą veža net iš miesto. Ar tai tiesa?

Esame nestereotipinė kaimo mokykla. Į ją eina mokiniai iš Šiaulių miesto ar net iš kitų mokyklų aptarnaujamų teritorijų. Mes to tikrai neskatiname, tačiau, jeigu tėvai itin to pageidauja, tikrai jų vaikus priimame ugdymui į mūsų švietimo įstaigą.

Mūsų klasės nedidelės, jose mokosi nuo aštuonių iki šešiolikos vaikų. Gal tai gali būti viena iš sėkmės priežasčių. Esame tarsi nedidelė privati mokykla, tačiau tokia, kurioje kokybiškos paslaugos nemokamos.

Beje, girdėti, jog kaimo mokyklų rezultatai prasti ir gadina rezultatus tarptautiniuose tyrimuose itin skaudu. Mūsų mokyklos ugdymosi rezultatai yra geresni nei Šiaulių rajono ir Lietuvos vidurkis. Pavyzdžiui, remiantis pernai metų nacionaliniais mokinių pasiekimų patikrinimais ketvirtų, šeštų, aštuntų klasių visose kategorijose, mūsų mokyklos rezultatai nuo kelių iki keliasdešimties procentinių punktų gerokai lenkė Lietuvos vidurkį ir net didmiesčių mokyklas.  

Ar visuomet pasiekimai buvo tokie aukšti?

Mūsų mokykloje visuomet buvo skatinama mokymosi kultūra. Tačiau sėkmingi buvome ne visuomet. Prieš šešerius metus balansavome ties išlikimo riba, mat mokinių skaičius buvo drastiškai sumažėjęs. Tačiau šiandien džiaugiamės, jog nuo aštuoniasdešimt aštuonių ugdytinių išaugome iki šimto šešiasdešimt dviejų mokinių. Ateityje nusimato dar didesnis augimas, nes esame įkūrę darželio grupes, mokyklą pasirenka ir vyresnių klasių mokiniai, tad greitai plečiamės.

Minėjote, kad dar prieš šešerius metus vos neteko užsidaryti. Kas pasikeitė, jog vietoje uždarymo pradėjote plėstis, augti, o Jūsų mokykloje nori mokytis vaikai net iš kitų mokyklų ir aplinkinių vietovių?

Šioje mokykloje dvidešimt trejus metus dirbau mokytoja, o pastaruosius penkerius metus jai vadovauju. 

Anksčiau kaip neigiamą dalyką minėdavome tai, jog esame arti didmiesčio. Kadangi nuo mūsų mokyklos iki Šiaulių miesto vos trys kilometrai kelio, tėvai veždavo savo vaikus ten, dalis pas mus į pirmą klasę net neateidavo, nemažai išeidavo iš ketvirtos ar aštuntos klasės į Šiaulių mokyklas.

Kas tiksliai įvyko, sunku pasakyti. Tačiau žinau, jog savo silpnybes sugebėjome paversti stiprybėmis. Mes pradėjome išnaudoti faktą, jog esame arti didmiesčio. Nemažai pamokų ir įvairias veiklas ėmėme organizuoti būtent mieste, pačiose skirtingiausiose erdvėse tokiose, kaip muziejai, kino teatrai, dramos teatras, sporto maniežas. Praplėtėme mokyklos ribas. Daugiau dėmesio skyrėme įtraukiajam ugdymui. Įkūrėme darželio grupes.

Kaip jau anksčiau minėjau, mūsų mokykloje visuomet buvo skiriamas dėmesys mokymosi kultūros diegimui. Kiekvienai metais apdovanojame geriausiai besimokantį mokyklos mokinį vienkartine premija ir dovanomis. Tam vaikui ir jo šeimai organizuojame šventę. Savo mokykloje kuriame kultūrą, kurioje gerai mokytis yra garbė.

Taip pat savo mokykloje sustiprinome pagarbą pamokai. Iš jos neatimame nė vienos minutės. Taip parodome pagarbą ir mokytojui, ir vaikui. Renginiai organizuojami ne pamokos metu. Turime priešskambučius, kurie girdimi kelios minutės iki pamokos ir signalizuoja, jog metas ruoštis pamokai.  

Be to, daugiau dėmesio pradėjome skirti vidinei komunikacijai. Anksčiau koncentravomės į mokyklos išorinę reklamą, tačiau šis būdas nepasiteisino. Tad pakeitėme strategiją ir ėmėme susitelkti ties vidine komunikacija. O pastaroji yra tarsi organizacijos kraujas. Siekiant sėkmingai veikti, jis turi tekėti be trikdžių.

Šioje mokykloje dirbate dvidešimt trejus metus, o vadove pastaruosius penkerius. Kaip tik tuo metu ir prasidėjo pokyčiai Jūsų mokykloje. Iš kur kilo idėjos vienoms ar kitoms iniciatyvoms? Kaip supratote, kad situaciją galima pakeisti ir žinojote, kaip įgyvendinti pokytį?

2014 metais dirbau pradinių klasių mokytoja, o mano klasėje buvo ugdomi tik penki mokiniai. Matydama tokį vaizdą supratau, kad kažkam iš mūsų kolegų gali tekti išeiti. Tad tikrai reikėjo imtis veiksmų ir patiems keistis. Tuo metu kaip tik atsirado galimybė studijuoti ISM Vadybos ir ekonomikos universitete „Švietimo lyderystės” magistrantūros programoje. Tai buvo jau šeštosios mano studijos. Kaip mėgstu sakyti, vyšnia ant torto. Čia susipažinau su unikaliais kurso draugais, kurie mane praturtino savo patirtimi. Tiek iš studijų, tiek iš jų rinkau žinias, praktikas, metodus.

Iš čia išsinešiau praktiką su mokytojais vykdyti metinius pokalbius, kurių metu po gabaliuką renkuosi informaciją, ko žmonėms reikia, kaip juos motyvuoti. Ir bandau tai įgyvendinti.

Šių studijų metu mokykloje įgyvendinome naują projektą ir subūrėme alumnų klubą, kuris prisideda prie mokyklos kokybės gerinimo. Jie padaro daug gražių darbų mūsų mokyklai, ypač kalbant apie mokinių motyvacijos didinimą ir įsitraukimą į įvairias veiklas.

Albina, savo mokykloje įgyvendinate daug puikių praktikų ir iniciatyvų. Tai, greičiausiai, ne vieno žmogaus darbas. Juk reikalingas ir geras kolektyvas, motyvuota profesionalų komanda. Ar nesunku buvo suburti tokį kolektyvą ir į gyvenvietę prisitraukti puikių žmonių?

Man tapus vadove kolektyvas beveik nesikeitė, mūsų mokykloje kaita nedidelė. Kalbant apie naujų mokytojų pritraukimą – taip, šioje vietoje susidūrėme su sunkumais. Per pastaruosius keletą metų labai daug plėtėmės, įkūrėme keturias darželio grupes dvejų-šešerių metų vaikams. Šiais metais ketiname įkurti dar vieną grupę. Kurdami darželių grupes susidūrėme su iššūkiu prisitraukti aukšto lygio profesionalus. Tai buvo bene misija neįmanoma, nes kiekvienai pareigybei teko organizuoti ne mažiau kaip du konkursus. Susidūrėme su ryškiu šių specialistų trūkumu. Kėlėme aukštus reikalavimus, itin daug dėmesio skyrėme rekomendacijoms. Norėjome surinkti tokį kolektyvą, kuris tikrai norėtų dirbti. Tai tikrai buvo nelengva, tačiau šiandien džiaugiuosi kiekvienu čia dirbančiu žmogumi, profesionalia, su meile besidarbuojančia mokyklos bendruomene.

Ar teisingai supratau, kad tapus vadove Jūs, užuot nusprendus tiesiog surinkti naują komandą, išsikėlėte tikslą dirbti su senąja ir ją motyvuoti siekti daugiau?

Taip, kolektyve pasikeitė vos keletas žmonių. Mano nuomone, su žmogumi reikia dirbti ir padėti jam pasiekti tam tikrą rezultatą, o ne vykdyti atleidimus. Aš vadovaujuosi nuostata, kad žmogui reikia suteikti pagalbą, reikia rasti jo stiprybes ir duoti jam darbo, kuris jį labiau motyvuotų. Vienam žmogui labiau patinka įsitraukti į užklasines veiklas, projektus, kitam dirbti su dokumentais, trečiam svarbiausia pamoka. Tad metinių pokalbių metu ieškau nuorodų ir atsakymų į tai, kur jų stiprybės, kur jie nori labiau pasireikšti ar save išbandyti.

Taip pat esu įsitikinusi, kad mokytojo sėkmingam darbui svarbu sudaryti tinkamas sąlygas.

Jį privaloma aprūpinti tinkamomis priemonėmis, pasirūpinti jo fiziniais poreikiais ir tik tada galima iš jo kažko daugiau reikalauti. Savo mokykloje stengiamės nuo mokytojų nuimti kuo didesnę administracinių darbų dalį. Siekiame, kad jiems liktų tik pats svarbiausias darbas – mokymas, bendravimas su vaikais, šiuolaikiškas, kūrybiškas darbas pamokose.  

Iš Jūsų pasakojimų susidaro įspūdis, kad Jums puikiai sekasi įgyvendinti pokyčius. Nejaugi viskas vyksta taip lengvai ir sklandžiai?

Tikrai ne. Mūsų patirtis galbūt iš išorės skamba labai gražiai, tačiau kiekvienas pokytis yra labai sunkiai įgyvendinamas. Kiekvieno pokyčio metu patiriamos ir sėkmės ir nesėkmės. Pavyzdžiui,  metinius pokalbius aš laikau labai didele vertybe. Iš savianalizės, anketų pildymo, refleksijos galima labai daug išgirsti, patobulėti. Tačiau ne visiems mokytojams tai atrodė reikalinga. Greičiau papildomas darbas. Kol priėmėme sprendimą šį pokytį įgyvendinti, teko diskutuoti net keturiuose mokytojų tarybos posėdžiuose. Ir vis tiek, iki pat šiol mokytojams dėl šių pokalbių vertės kyla abejonių.

Tad pokyčiai reikalauja kantrybės ir pastangų. Dabar kuriame naują darželio grupę, priešmokyklinukams irgi reikia didesnių patalpų. Atrodo, viskas puiku, plečiamės, tačiau net ir šiuo momentu kyla sunkumų įgyvendinant šį procesą, mat turime susispausti. Tačiau mes stengiamės šiuo klausimu kiek įmanoma aiškiau komunikuoti, kalbėtis, tartis ir susitarimų laikytis.

Nors sakote, kad pokyčiai sunkiai įgyvendinami, visgi Jums juos padaryti pavyksta. Tokia sėkme pasigirti gali ne kiekviena ugdymo įstaiga. Kaip manote, kodėl?

Manau, kad mokykloje turi būti tokia seka: motyvuotas vadovas, motyvuotas mokytojas, motyvuotas mokinys. Jeigu mokytojas sako, kad jo mokinys nemotyvuotas, aš klausiu, o ar motyvuotas pats mokytojas?

Motyvuotas mokinys bus pas tą mokytoją, kuris bus pats motyvuotas. Manome, kad mums pasiteisina ši taisyklė. Džiaugiamės jaunosios kartos aktyvumu –  praėjusiais metais mokinių savivalda pripažinta efektyviausia Šiaulių rajone.

Ši mokykla kolektyvui kaip ir antrieji namai. Tad stengiuosi, kad čia sukurtume mokyklą, kurioje visiems būtų gera.

Ar toks ir yra Jūsų mokyklos tikslas – sukurti motyvuotą aplinką?

Mūsų mokyklos siekis yra tapti brandžia organizacija, kurios tikslas būtų žmogus. Noriu pabrėžti, kad svarbiausia ne mokinys ar mokytojas, tėvelis, tačiau jausmas. Kiekvienas žmogus turi jaustis savo vietoje ir vertinamas. Tiek mokytojas, tiek tėvas, tiek globėjas, tiek administracijos darbuotojas. Nors siekiame, kad mokinių pasiekimai būtų aukšti, tačiau puikiai suvokiame, kad svarbūs ne tik ugdymo rezultatai, tačiau ir tai, kad vaikas būtų išgirstas, jo poreikiai patenkinti ir kad jis galėtų atsiskleisti.

Ar Jums tai padaryti pavyko? Ar galite šiandien pasakyti, jog esate sėkmingi?

Mes sakome, kad tik laikas gali parodyti, kokią pridėtinę vertę sukūrėme. Tačiau visuomet primenu, kad tie, kurie nori, gali daugiau, nei tie, kurie gali.  Matau, kad mūsų mokykla turi labai didelį potencialą, mes tikrai norim, ir tikrai galim.