A. Miniotaitė. Su tiesa vadovas turi elgtis atsakingai: kada ją sakyti, o kada nutylėti?
2020-10-29

Alisa Miniotaitė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros Lyderystės modulio vadovė

Nėra žmogaus, kuris mėgtų melą. Deja, melas egzistuoja ne tik gyvenime, bet ir darbo vietoje. Jo ypač padaugėja organizaciją užklupus sunkiems laikams ar susidūrus su krizine situacija.  Tuomet vadovas neretai ima išsisukinėti: pirmiausia prieš save, nenorėdamas pripažinti skaudžios tiesos, tuomet prieš darbuotojus, nenorėdamas jiems sukelti papildomo nerimo, o kartais tiesa vadovas nusprendžia apskritai nesidalinti.

Vienareikšmiškai teigti, kad lyderiai darbuotojams tiesą turi sakyti visą ir visuomet, negalima. Su ja – it plaktuku – elgtis reikia atsakingai. Juk tam tikra žinute galima sužlugdyti žmogų ar net suardyti komandą. Taigi klausimas, į kurį vadovas turi atsakyti prieš nuspręsdamas dalintis visa tiesa, kaip išsakyta arba nutylėta tiesa paveiks komandą – susilpnins ją ar sustiprins?

Pirmiausia tiesą turi pripažinti pats vadovas

Sunkiu momentu kartais norisi pasislėpti ir apsimesti, kad nieko nevyksta bei tikėtis, kad greitu metu situacija pakryps į gera. Tačiau save apgaudinėti nėra prasmės. Kriziniu momentu vadovas turi būti sąmoningas ir, visų pirma, pats sau pripažinti tikrovę. Vadovo ar lyderio pareiga – tvirtai stovėti ant žemės, būti maksimaliai arti tikrovės ir ją objektyviai vertinti.

Ir tik įvardijus tikrovę reikia kelti klausimą, ar ja dalintis su darbuotojais, ką jiems sakyti ir ar jie apskritai pasirengę girdėti tiesą? Prieš atskleisdamas informaciją vadovas turi apgalvoti: ar saugu ja dalintis ir ar šiai tiesai darbuotojai yra pasiruošę. Nes ir tyla, ir skaudi tiesa gali pakenkti organizacijos, komandos dvasiai ir susitelkimui.

Į tiesą reikia mokėti reaguoti

Nepasidalinti tam tikra svarbia jautria informacija yra normalu. Juk vadovas atsakingas už komandą, organizaciją. Svarbiausia yra pripažinti problemą, įtraukti į jos sprendimą atsakingus ir reikalingus asmenis. Kartais norėtųsi dalintis informacija visiškai atvirai ir su kiekvienu darbuotoju. Visgi tai gali būti neatsakinga. Įsidarbinimo terminas visose organizacijose trumpėja, darbuotojai migruoja, tad neprotingas dalinimasis informacija įmonei gali atnešti žalos.

Vadovas turi suprasti, kada reikia tiesą sakyti, tačiau mokėti ir pats reaguoti į darbuotojų atvirumą. Kai kurie vadovai iš kolektyvo nepatogių ir sunkių klausimų iš tiesų sulaukti nenori. O geras lyderis tam turi būti pasiruošęs. Kita vertus, nenoras išgirsti tam tikrą informaciją daug pasako apie patį žmogų. Tad pajutus norą kažko negirdėti derėtų savęs paklausti – kodėl sunku šią informaciją priimti?

Nuostabu, kai organizacijos gali džiaugtis atvirumu – tai rodo organizacijos ir jos bendruomenės brandą. Atvirumas yra dovana, kuri gali gyvuoti tik ten, kur yra pasitikėjimas. O jį sukurti ir užauginti – ilgo ir nuoseklaus darbo reikalaujanti vadovo užduotis.