A. Miniotaitė: Nuolankumas, kaip vadovo stiprybė
2021-01-22

Dr. Alisa Miniotaitė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros Lyderystės modulio vadovė

Profesinėje ar kitoje veikloje (kulinarija, sportas, menai) galime pasiekti tam tikrą profesionalumo lygmenį: būti mėgėju, profesionalu arba meistru.

Kalbant apie vadovavimą bei lyderystę, iš ko matysime, kad vadovas mėgėjas?

  • Darbų naštą neša pats vienas, nemoka deleguoti;
  • per mažai įtraukia komandą į sprendimų priėmimą ir vykdymą;
  • susirinkimuose kalba didžiąją laiko dalį, užgoždamas komandos narius;
  • nepasitiki savimi arba demonstruoja per didelį pasitikėjimą savimi (kas iš esmės yra beveik tas pats);
  • nepasitiki komandos nariais;
  • per mažai dalijasi informacija, neteikia komandos nariams grįžtamojo ryšio.

Įsivaizduokite, kad stebėtojo akimis žvelgiame į vadovą meistrą. Ką matome?

  • Į akis krenta vadovo ramybė;
  • epicentre – darbšti, energinga komanda, vadovas labiau stebėtojas;
  • susirinkimuose kalba palyginus mažai, užduoda daugiau klausimų ir padeda komandai rasti reikalingus atsakymus;
  • vadovas susitelkęs į strateginius uždavinius;
  • akys nukreiptos į ateitį;
  • vadovas vertina save adekvačiai, tvirtai sėdi balne.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas lyg savaime, tačiau žinome, kiek daug darbo įdėta kruopščiai atrenkant žmones, juos ugdant, kiek mokytasi, kiek daug klaidų ir pamokų įvyko už šio vadovo pečių.

Vienas bruožas itin svarbus ir būdingas bet kokiam meistrui: jis nepaliauja nežinoti ir mokytis. Jei jau viską žinote, esate ekspertas, esate profesionalas, bet ne meistras.

Kadangi komentaras apie nuolankumą, paieškokime šio bruožo minėtuose paveiksluose.

Pirmuoju atveju – labai daug noro įrodyti: įrodyti sau pačiam ir kitiems. Kad galiu, kad moku, kad esu geras vadovas. Matyti, kad noras įrodyti – priešingas nuolankumui.

Kai nejaučiu poreikio įrodinėti, esu ramus. Žinoma, visi įrodymai pirmiausia yra skirti pačiam sau. Ne tiek noriu sau įrodyti, kiek patiriu vidinį spaudimą užlopyti tam tikras skyles: pasitikėjimo savimi, baimės, nerimo.

Esu ramus tuomet, kai priimu savo silpnybes ir netobulumus. Gal ir nedžiugina jie, bet ir neskauda tiek, kad imčiausi veiksmų, siekdamas užglaistyti šį skaudulį.

Suvokdamas savo trūkumus, pripažįstu, kad kitas gali žinoti daugiau nei aš. Kad kitas gali būti stipresnis už mane. Kad galiu būti neteisus. Kad esu netobulas.

Tuomet leidžiu lyderiauti kitiems. Galiu būti ne tik lyderis, bet ir sekėjas.

Lieka paprastas klausimas: kuris lyderis stipresnis? Ar tas, kuris moka tik lyderiauti, ar tas, kuris gali ir sekti? Tas, kuris visuomet tik geriausias, ar tas, kuris priima save ir kitus tokiais, kokie jie yra – kartais ir šaunesni, ir kompetentingesni, ir stipresni už mane. Tiesą sakant, tuomet nelabai ir svarbu, kas yra „-esnis“.